Nekasdienybė



Kryžių kalnas – Šiluva
Mintautė Šeškaitė

Titulinė straipsnio nuotrauka

Norėčiau Jums papasakoti, kaip jaučiasi žmogus, pirmą kartą ėjęs piligrimų žygyje. Tiksliau, ką išgyvenau aš, keliaudama nuo Kryžių kalno iki Šiluvos su konkrečia intencija. Nors žinau, jog neįlįsite į mano sielos gelmes ir neišmatuosite jaučiamų emocijų koncentracijos, tačiau verta pabandyti apšaudyti žodžio strėlėmis, kurios visais atvejais pataiko tik į širdį, ir įtikinti, kad tai buvo tikrai nepaprastai ypatinga.

Viskas prasidėjo nuo Kryžių kalno. Turėjome laiko pasižvalgyti į kryžius, atgabentus iš viso pasaulio, ir pabandyti įsivaizduoti švytinčius veidus tų žmonių, kurie, vėl atvykę į šventą vietą, mato, kad jų pakabintas kryželis turi tūkstančius kaimynų, tyliai siunčiančių meilę aplinkai.

Savanoriams karininkams atidavėme daiktus. Nusikratyti reikėjo ne tik žygio manta, bet ir dvasiniais sunkuliais. Laukuose lūkuriavo Dievo tarnai, pasiruošę išklausyti išpažinčių. Labai norėčiau sugebėti perteikti žaliame gamtos fone plevėsuojančių baltų sutanų grožį. Nupasakoti, kaip švelniai baltas lopinėlis kutena nedrąsų žolyną, žvelgiantį į viršų ir galbūt kartu su piligrimais norintį ką nors išpažinti. Tačiau akys viską mato, bet sudėtingiau kalbėti apie tai, kaip buvo gražu, kaip buvo...neįtikėtinai sunku pajudėti iš vietos ir priėjus prie kunigo atsikratyti to, kas mums niekada nėra ir nebus reikalinga – nuodėmės naštos...

Šv. Mišios. Šypsena. Rožinis rankose ir žygio pradžia. „Tik su tavim, o Dieve, aš keliauju savo keliu, man nėra ko bijoti, nes tu – su manim...“

Pirmą dieną nužygiavome dvidešimt kilometrų. Ar pavargau? Ne. Man pakirto kojas džiaugsmas, kurį mačiau mus pasitinkančių žmonių akyse. Pagyvenusio senuko ašaros, plojimai, mažųjų džiaugsmas, prie sodybos ant kelio pastatytas pilnas krepšys obuolių... Tai meilės artimui simboliai.

Nustebino žygeivių dėmesingumas vienas kitam. Nebuvau pasiėmusi puodelio su dubenėliu, bet tuoj kažkas pasirūpino, kad viską turėčiau. O kareiviška košė buvo labai skani!

Vakaro programoje – piligrimų prisistatymas. Pasirodymų gausybė, manėme, kad peržiūra baigsis penktą valandą ryto. Vieni šoko, kiti dainavo, vaidino, vadovavo žaidimams. Įstrigo per prisistatymą vienuolio surepuotas stulpelis: „Šventoji Kotryna buvo faina mergina, visą savo turtą paliko, nes Jėzus jai patiko.“ Geros nuotaikos nestigo. Kelionės siela – Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis kartu su visais smagiai leidosi į žmonių sudarytą traukinuką. Kauno krašto ateitininkai dainavo partizanų dainą „Mėnulis tikras tėvas jo“. Svečiai iš Punsko sujaudino daina apie Lietuvą.

Antrą dieną žygiuoti pradėjome šeštą valandą ryto. Turėjome įveikti daugiau nei trisdešimt kilometrų. Vienoje kelio atkarpoje kaitriai plieskė saulė, kitoje jau gausiai lijo. Vakare buvome šlapi, bet labai laimingi.

Trečią kartą pragydus palapinių miestelio „gaidžiams“, pavalgę karininkių išvirtos košės ir išgėrę karštos arbatos, patraukėme link Šiluvos. Lietus, truputis šalčio, Ateitininkų federacijos pirmininko pokštai apie namuose garuojančius gardžius pyragėlius... Bet kas sakė, kad bus lengva?..

Gaivino prisiminimai apie Viešpaties garbinimą sutiktų parapijų bažnyčiose, bendra giesmė Švenčiausiajai Mergelei Marijai, nuoširdūs klebonų linkėjimai, mūsų, Dievo kariuomenės, vado Šiaulių vyskupo energija ir dar stovykloje pasakyta jo frazė: „Vienintelė čia esanti blogybė – karštas vanduo.“

Šiluva mus pasitiko mielų žmonių šypsenomis, rankų mojavimais, šv. Mišiomis.

Man buvo gera. Nes su Tavim, Dieve, keliavau savo keliu...

Ateitis“, 2009 m., Nr.8